« Atgal
1957-1969
Stefa Platelienė

Iš direktorės Stefos Platelienės atsiminimų (knyga "Mokykla prie Kaštonų alėjos 1898-1998", sudarytoja Laura Žukauskaitė).

Paskyrė mane į 5-ąją vidurinę mokyklą tais metais, kai ji ruošėsi išleisti pirmąją abiturientų laidą (1957/58 m.m.). Pirmos dienos buvo sunkios, nes atėjus iš pedagoginės mokyklos, bendrojo lavinimo vidurinėje mokykloje buvo viskas nauja, viskas nepažįstama. Senas buvo tik mokyklos pastatas, kurį reikėjo rekonstruoti.

Labai gerai, kad kartu iš pedagoginės mokyklos atėjo ir anksčiau buvęs mano pavaduotojas J. Adomaitis. Jis buvo visų labai gerbiamas ir mylimas pedagogas, sugebantis savo patyrimą dalinti kitiems. Be jo aš nesprendžiau jokių pedagoginių problemų. Mes dažnai vienas kitą suprasdavome be žodžių ir manėme, kad dirbant su žmonėmis reikia visuomet juos išklausyti širdimi. Visko stengiausi mokytis iš J. Adomaičio, kuris buvo didelės erudicijos, įgimto takto, nepaprasto jautrumo ir pedagoginio meistriškumo žmogus, ir už viską lieku jam dėkinga.

Dar prisimenu, kad mokytojas J. Adomaitis nemėgdavo daryti dviejų dalykų: rašyti nutarimų ir sudarinėti tvarkaraščių. Šiuos darbus aš mielai atlikdavau už jį. Be to, dar atsimenu, kad jis visada išeidavo iš mokyklos, jei tik kas nors "iš aukščiau" atvažiuodavo tikrinti, ir pasirodydavo tik svečiams išvykus. Jis sakydavo, kad taip geriau, ir jo žodžiuose buvo daug tiesos.

Nuo 1964 metų pavaduotoja mokymo reikalams pradėjo dirbti jauna, energinga, buvusi pedagoginės mokyklos auklėtinė V. Jakimčienė.

Prieš dešimt metų mokykla buvo kūrenama krosnimis, su išoriniais elektros laidais ir klijiniais dažais išmargintomis sienomis, antro aukšto perdenginys įlūžęs, stogas kiauras, nebuvo jokių papildomų patalpų, išskyrus klases. Taigi reikėjo greitai galvoti apie mokyklos kapitalinį remontą, rekonstrukciją, priestatus. Visą dešimt metų teko remontuoti ir statyti, todėl per tą laiką įgijau nemažą statybinę patirtį.

Dar labai gerai prisimenu pirmojo kapitalinio remonto skonį, kada vertėme krosnis, sienose kalėme guolius elektros laidams pakloti. Buvo rekonstruojamas perdengimas, lopomas stogas, naujai dažomos patalpos. Kitais metais jau pradėjome pirmojo priestato statybą, kur buvo įruoštos dirbtuvės ir chemijos kabinetas, kuriam vadovavo mokytoja D. Dukaitienė. Nedidelio priestato greitai augančiai mokyklai neužteko, todėl reikėjo galvoti apie naujo priestato ir sporto salės statybą. Naujame priestate įrengtos klasės, biblioteka, mokytojų kambarys, sporto salė. Visi materialinės bazės kūrimo darbai buvo baigti 1967 metais ir naujajame priestate (naujoje sporto salėje) atšvęstos įkurtuvės.

Stengėmės gerai įrengti kuo daugiau kabinetų. Kabinetai buvo aprūpinti įvairia aparatūra: pagrindiniai turėjo kino aparatus, o diaprojektorius „Leti“, gautus iš Kazanės, turėjo visi kabinetai. Fizikos kabinetas buvo elektrifikuotas ir įrengtas valdymo pultas. Gana sudėtinga buvo įrengti anglų kalbos kabinetą, kuriam reikėjo valdymo pulto su ausinėmis kiekvienam moksleiviui, kad mokytojas galėtų duoti individualias užduotis. Turėjome gerą matematikos kabinetą, gerai įvertintą Liaudies ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje. Kabinetas buvo žinomas respublikoje, todėl daug matematikos mokytojų atvykdavo pasimokyti.

Mokykloje buvo populiarus turizmas. Fizikos mokytoja J. Giedraitytė ypač mėgo pėsčiųjų žygius. Didžiausią įspūdį paliko žygiai po Kuršių neriją, Rygos įlanką, aplink Platelių ežerą.

Mokykloje buvo gerų saviveiklininkų. I. Irbytė žavėdavo soliniu dainavimu, E. Baliutavičiūtė buvo gera skaitovė, R. Knizekevičiūtė, V. Krištopaitytė, E. Jasnauskaitė aktyviai dalyvavo mokyklos dramos ratelyje. Mokykloje muzikos mokytojos J. Vaitkienė, L. Petrauskienė buvo subūrusios mokytojų saviveiklos kolektyvus.

Pirmąją 5-osios vidurinės mokyklos abiturientų laidą išleidome 1958, pirmaisiais mano darbo metais. Išleidome dvi klases. Vienai vadovavo fizikos mokytojas J. Fitkevičius, antrai klasei – anglų kalbos mokytoja M. Vainorytė (Pakenienė). Visų mokinių per vienerius metus nespėjau pažinti, bet keletas iš jų, kaip J. Vaitkus, G. Staškevičiūtė, J. Vainauskaitė, V. Bagdonavičiūtė, V. Jatulis, išliko atmintyje. Vaikai išaugo, kai kurie tapo įžymiais mokslininkais.

Kad turime puikių atžalų,pirmiausiai reikia dėkoti pradinių klasių mokytojams. Mokykla neturėtų užmiršti tokių mokytojų, kaip M. Lipnevičienė, v. Paulauskas, J. Kreivienė, L. Kaziliūnienė, M. Petraitienė, O. Šeirienė, L. Stalevičienė, St. Šaltienė, I. Vitkauskaitė (Venskūnienė), S. Paulauskienė ir kitų, kurie turėjo didelę pedagoginio darbo patirtį.

 

Įdomu prisiminti mokytojus jų laisvalaikio metu. Štai tradicinių cepelinų šventė mokykloje po pedagogų tarybos posėdžių ir kitomis progomis. Mokytojas Vaciukas (kaip mes vadindavome V. Paulauską), užsirišęs prijuostę, su šelmiška šypsena varpeliu kviesdavo kolektyvą prie stalo ir pasakodavo apie cepelinų gamybos technologiją. O mokytoja V. Baronienė tų švenčių metu būdavo nepakartojama. Ji buvo mums kaip mama.

Galima būtų kalbėti dar labai daug, juk neišvardijau daugybės puikių mokytojų, dirbusių aukštesnėse klasėse. Labiausiai išliko atmintyje visų mokytojų susiklausymas, nepaprastai geri tarpusavio santykiai. Nebuvo kolektyve susvetimėjimo, nebuvo apkalbų, pavydo, pikto noro aplenkti. Visi savo darbą dirbo ramiai, niekas iš mokyklos, kuriai aukojo save, bėgti nenorėjo.

Išvykstant kolektyvas man padovanojo albumą su savo nuotraukomis ir atitinkamais žodžiais. Pirmame puslapyje mokyklos nuotrauka ir dainos žodžiai „Vis prisimink, vis prisimink...“

Po mano išėjimo direktore tapo S. Dargužienė, o pavaduotoja – V. Jakimčienė. Kai iš Švietimo ministerijos gavome sutikimą dėl sustiprinto anglų kalbos mokymo įvedimo, kuruoti anglų kalbą paskirta mokytoja L. Šuipienė. Užklasiniam darbui vadovavo I. Kondrotas. Malonu prisiminti mokytojas lituanistes – G. Bernotienę, Z. Žilinskaitę (Pintulienę), O. Petrovičienę, A. Šimkienę ir t.t.