Tolerancijos ir santarvės ugdymas

Parodos „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“ atidarymas, vykęs lapkričio 19 d., prasidėjo aktų salėje, į kurią rinkosi mokytojai, mokiniai, garbūs svečiai. 

Renginį pradėjo gimnazijos istorijos mokytoja Valda Kizevičiūtė: „Stebuklas, kad dar neatsisakiau visų savo vilčių – juk jos juokingos ir neįgyvendinamos. Laikausi jų įsikibusi, ir nepaisydama jokių aplinkybių, tikiu, kad žmogaus širdis iš prigimties gera“, – šie daugeliui gerai žinomos trylikametės mergaitės Anos Frank žodžiai, įrašyti jos dienoraštyje karo metais, ko gero, atspindi ir ekspozicijos „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“ pagrindinę mintį bei tikslą – supažindinti ne tik su holokaustą išgyvenusių vaikų skaudžiais prisiminimais, bet ir atskleisti jų vidinę stiprybę, kurią teikė viltis ir net baisiausių negandų nepalaužtas tikėjimas žmogaus gerumu.

Šiaulių miesto mero pavaduotojas Egidijus Elijošius, Šiaulių krašto žydų bendruomenės pirmininkas Naum Gleizer, Šiaulių krašto žydų bendruomenės Tarybos narys Josifas Buršteinas padėkojo gimnazijai už galimybę šiauliečiams pamatyti šią parodą, tolerancijos ir santarvės ugdymą. Holokaustas pražudė daugybę nekaltų žmonių. Kiekvienas žydų vaikas buvo pasmerktas mirčiai, kaip nereikalingas, nenaudingas.

Savo skaudžią istoriją papasakojo Ida Vileikienė, kurią dvejų metų mergaitę pavyko išgelbėti iš Šiaulių geto. Idą priglaudė sunkiai besiverčiantys, penkis savo vaikus auginantys lietuviai. Ji labai dėkinga šiai lietuvių šeimai, suteikusiai galimybę GYVENTI. Tėvas, mama, dėdės, tetos – nebėra nieko. Ji vienintelė liko savo giminėje.

Apžiūrinėjant ekspoziciją, žiūrint į vaikų nuotraukas, niekas negalėjo likti abejingas, buvo sunku suvokti, kad žydų tautos ateitis – jų vaikai – tada buvo masiškai žudomi, ir tik  jų „gelbėtojai buvo vienintelis šviesos spindulys juodoje siaubo ir nevilties jūroje“.