Tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos, arba Pamario kraštas, kur gyvenimą kuria vanduo
Prieš vasaros atostogas Didždvario gimnazijos bendruomenė dalyvavo edukacinėje išvykoje, kupinoje netikėtų ir įdomių istorijos, geografijos, biologijos, literatūros ir etnokultūros faktų.
Pora svarbių istorinių faktų
Šiandien Pamario kraštas, apimantis Šilutę, Klaipėdą, Kuršių marias, daugeliui lietuvių neatsiejama mūsų valstybės dalis. Poetiškai Mažąja Lietuva vadinamos teritorijos, niekada anksčiau politiškai nepriklausiusios Lietuvai, LR dalimi tapo tik 1923 metais. To meto lietuvių politikai išnaudojo istorinį šansą prisijungti šį kraštą. Beje, prisijungimas pareikalavo 8 aukų.
Kas sakė, kad žieduojami gali būti tik paukščiai?
Ventės ragas garsėja viena seniausių Vakarų Europoje ornitologinių stočių. Jos darbuotojas Vytautas, charizmatiškas, šmaikštus, tikras gamtos žmogus, įtaigiai bendrauja su stoties lankytojais ir mielai dalijasi savo patirtimi ir žiniomis. Iš jo sužinome, kad žieduojami (ženklinami) gali būti ne tik paukščiai, bet ir... vabzdžiai, pavyzdžiui, laumžirgiai, nes vandeniui atspariu, permanentiniu rašikliu, pasirodo, galima rašyti tiesiog ant sparno. Kad nejuokauja, ponas Vytautas visiems parodo ir žieduotų paukštelių, ir aprašytais sparneliais laumžirgių. Per beveik šimtmetį gamtininko T. Ivanausko iniciatyva įkurtoje stotyje buvo žieduota beveik 3 milijonai paukščių.
Laivu iš Lietuvos Venecijos po Nemuno deltos regioninį parką ir Kuršių marias
Visiems girdėtoje italų Venecijoje per gatvę – kanalą – lengva pereiti gausybe tiltų. Lietuvos Venecijoje (Minijos/ Minės/ Mingės kaime) tą padaryti keblu, nes per upę, atstojančią gatvę, nėra nė vieno tilto. Prie visų beveik 20 sodybų, išsidėsčiusių pakrantėje, įrengtos prieplaukos valtims. Čia mūsų kelionė sausuma tapo dviejų valandų kelione laivu. Šildomi saulės ir vėjo taršomais plaukais nuo laivo denio grožėjomis įspūdingo grožio ir ilgumo žydinčių lelijų juostomis, oriai plaukiojančių baltųjų gulbių pulkais. Sunku patikėti, bet šiame parke aptinkama daugiau nei pusė tūkstančio žiedinių augalų ir per tūkstantį gyvūnų rūšių. Būtent čia yra ir žuvingiausia Baltijos regiono vieta.
Ką reiškia vėtrungėje vaizduojami briedžio ragai arba mergelė?
Pakrantėse įsikūrusių gyventojų veikla anksčiau, žinoma, buvo labiausiai susijusi su žvejyba, šiandien – dar ir su turizmu. Pamario krašto žmonės išmoko prisitaikyti prie pavasarinių potvynių, kūrė polderius – apsauginius pylimus – ne tik gyventi, bet ir po mirties ilsėtis kapinėse – pylimuose. Dar šio krašto žmonės sugalvojo būdą, kaip perduoti aktualią informaciją. Jie garsiąsias vėtrunges puošė sutartiniais vaizdais: briedžio ragai rodė, kad vėtrungės savininkas ne tik žvejys, bet verčiasi ir medžiokle. Kai tokio žvejo gražuolei dukrai ateidavo laikas tekėti, jo vėtrungė buvo puošiama mergelės atvaizdu. Ir visiems buvo aišku, kur nuotaka laukia atvykstančių piršlių. Beje, vėtrungių įkūrėjas E. V. Berbomas palaidotas Muižės kaimo kapinėse – pylime.
Šilutė – Mažosios Lietuvos regiono sostinė. Vienos šeimos tragedija
Po dainomis pasibaigusio pasiplaukiojimo apsilankėme Šilutėje – paskutiniame edukacinės išvykos objekte, kuris tiesiogiai susijęs su viena šeima. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje dabartinės Šilutės apylinkėse apsigyveno dvarininkas Hugo Šojus, turtingas, įžvalgus, dosnus ir vis dėlto likimo nuskriaustas žmogus. Gimdydama antrąjį sūnų mirė jo žmona, o jaunėlis buvo toks paliegęs, kad gydytojai rekomendavo gyventi Rytų klimato sąlygomis. Deja, bet šis sūnus anksti pasimirė. H. Šojus Šilutės miestui daug kuo nusipelnęs: jis pastatė Geltoną metalinį tiltą per Šyšos upę, kad juo į darbą galėtų atvykti vyresnysis sūnus, žymus pediatras, jis, žinoma, pastatė ir pačią ligoninę (šiandien čia veikia poliklinika), jis pastatė paštą ir ugniagesių būstinę. Visi H. Šojaus sumanymai tebetarnauja šilutiškiams pagal savo pirminę paskirtį. Gaila, kad tokiai iškiliai asmenybei teko patirti ir dar vieną skaudų išgyvenimą: už dalyvavimą medicinos eksperimentuose su fašistinės Vokietijos konclagerių kaliniais jo sūnus buvo sušaudytas. Už neabejotinai reikšmingus nuopelnus H. Šojui dėkingi šilutiškiai per gimines užsienyje išsiaiškino, kur jo kapas. Net po mirties akivaizdi priešybių sintezė: šio žmogaus amžinojo poilsio vietą žymi liuteroniškai kuklus rausvas beformis akmuo su išblukusiais įrašais, keli ledinukų žiedai ir šalia pasodinti (kaip Herderio gimnazijos parko dalis) du egzotiški iš Rytų parsivežti augalai. Kur palaidoti H. Šojaus sūnūs, deja, nėra žinoma.
Suma sumarum
Edukacinės išvykos pagrindinis tikslas – susipažinti, sužinoti kažką nauja – įgyvendintas su kaupu. Sužinojome tai, kas lyg ir žinoma, bet ir kartu nežinoma. Ačiū išvykos organizatorei kolegei, istorijos mokytojai G. Kubiliūtei.
