Kazys Bradūnas
Lapkričio 23 d. Didždvario gimnazijos II m kl. mokiniai vietoje įprastinių lietuvių kalbos ir literatūros pamokų dalyvavo 8-ajame kultūriniame-edukaciniame renginyje „Laiko ženklai. 2017 metai”, vykusiame Šiaulių P. Višinskio bibliotekoje. 2017-ieji metai yra skirti ir poeto Kazio Bradūno 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Pranešimą apie rašytoją skaitė iš egzotiškųjų Havajų atvykusi poeto dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė. Mano bendraklasiai teigė, jog iš pradžių nebuvo itin įdomu klausytis kalbėtojos, bet, jai pradėjus pasakoti apie kvapą gniaužiančius tėvų gyvenimo nuotykius, jie klausėsi ištempę ausis. Elena pasakojo apie tėvelio jaunystės metus, mokymąsi, šeimą. Prasidėjus karui, iškart po vedybų poetui teko bėgti iš Lietuvos. Ir ne šiaip išvažiuoti į kaimyninę šalį, o ilgai ir vargingai bristi per Alpių sniegą, kratytis arklių tempiamame vežime. Vėliau, jau gimus vaikams, šeima persikėlė gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. Svarbiausia, jog visą laiką užsienyje K. Bradūnas nepamiršo lietuvių kalbos ir mokė jos savo vaikus. Štai kodėl Elena Bradūnaitė taip sklandžiai lietuviškai kalba prieš auditoriją!
Visiems paliko įspūdį faktas, kad net dirbdamas fiziškai ir emociškai sunkius darbus, menininkas rašė eilėraščius, rūpinosi knygų leidyba, daug dirbo lietuvių kultūros labui. Poeto vaikai iš jo išmoko saugoti tai, kas brangu, puoselėti kiekvienam lietuviui svarbias vertybes, neužmiršti savo šaknų.
Pamoką apibendrinome refleksija: „<...> mes, Lietuvos piliečiai, turime gerbti ir vertinti savo unikalią kalbą“ (Eimantė), „Buitinio gyvenimo epizodais, kasdieniais dialogais pranešėja leido geriau suprasti K. Bradūno pasaulėžiūrą, jo kūrybos priedermę“ (Armandas), „Ypač įsimintinos nuotraukos buvo tos, kuriose užfiksuoti į Lietuvą grįžę ir plačiai besišypsantys Elenos tėvai“ (Jokūbas), „Mane sužavėjo tai, kad poetas, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, net nesvarstė apie likimą plačių galimybių šalyje ir sugrįžo į tėvynę“ (Domantas), „Man labai įsiminė Elenos pasakyti žodžiai, jog tėveliai prieš mirtį buvo laimingi, žinodami, kad turės galimybę atgulti Lietuvos žemėj, po Lietuvos dangum“ (Paula), „Elenos pasakojimas sukėlė įvairių minčių man pačiai: ar aš noriu gyventi kitoje šalyje, ar pakankamai gerbiu savo kalbą, kultūrą, jei mokysiuosi svetur, ar grįšiu atgal į gimtinę?“ (Renata).
Agnė Babrauskaitė, II m kl. mokinė
