« Atgal
Titulinis » Naujienos »

Kazys Bradūnas

2017-12-06
Kazys Bradūnas
Lapkričio 23 d. II m kl. mokiniai su lietuvių k. mokytoja Janina Dombrovskiene lietuvių kalbos ir literatūros pamoką vedė Šiaulių P. Višinskio Viešojoje bibliotekoje – jie dalyvavo renginyje „Laiko ženklai. 2017 metai“, skirtame poeto Kazio Bradūno 100-osioms gimimo metinėms paminėti. 
Poeto duktė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė dalijosi prisiminimais apie savo vaikystę, tėvus. Be abejo, pagrindinis pasakojimo objektas – jos tėvo Kazio Bradūno gyvenimo istorija, patirti sunkumai, kuriuos teko įveikti  sudėtingame jo kūrybos kelyje. E. Bradūnaitė pabrėžė, kad tėvas sunkiai išgyveno emigraciją į JAV, visada svajojo grįžti į gimtąją žemę, todėl daug dirbo, kūrė ne tik už save, bet ir savo mirusius kolegas poetus – bent tokiu būdu tarnavo Lietuvai.
Kazys Bradūnas siekė įskiepyti meilę Lietuvai ir savo vaikams, jis neleido jiems užmiršti lietuvių kalbos, tautinių švenčių, tradicijų.  Kazys ir jo žmona įdėjo daug pastangų, kad  jų vaikai laisvai kalbėtų lietuviškai. Tą pačią tėvų taikytą metodiką Elena pritaikė ir savo vaikams. Dabar jos dukra Vaiva, K. Bradūno anūkė, gali kalbėti keliomis kalbomis, kurių viena, be abejo, yra lietuvių kalba. Šiais pavyzdžiais E. Bradūnaitė akcentavo, kad mes, gyvenantys Lietuvoje, privalome gerbti ir vertinti unikalią savo kalbą. 
Eimantė Banytė, II m kl., Patricija Gražulytė, II m kl.

Lapkričio 23 d. Didždvario gimnazijos II m kl. mokiniai vietoje įprastinių lietuvių kalbos ir literatūros pamokų dalyvavo 8-ajame kultūriniame-edukaciniame renginyje  „Laiko ženklai. 2017 metai”, vykusiame Šiaulių P. Višinskio bibliotekoje. 2017-ieji metai yra skirti ir poeto Kazio Bradūno 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Pranešimą apie rašytoją skaitė iš egzotiškųjų Havajų atvykusi poeto dukra Elena Bradūnaitė-Aglinskienė. Mano bendraklasiai teigė, jog iš pradžių nebuvo itin įdomu klausytis kalbėtojos, bet, jai pradėjus pasakoti apie kvapą gniaužiančius tėvų gyvenimo nuotykius, jie klausėsi ištempę ausis. Elena pasakojo apie tėvelio jaunystės metus, mokymąsi, šeimą. Prasidėjus karui, iškart po vedybų poetui teko bėgti iš Lietuvos. Ir ne šiaip išvažiuoti į kaimyninę šalį, o ilgai ir vargingai bristi per Alpių sniegą, kratytis arklių tempiamame vežime. Vėliau, jau gimus vaikams, šeima persikėlė gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. Svarbiausia, jog visą laiką užsienyje K. Bradūnas nepamiršo lietuvių kalbos ir mokė jos savo vaikus. Štai kodėl Elena Bradūnaitė taip sklandžiai lietuviškai kalba prieš auditoriją!

Visiems paliko įspūdį faktas, kad net dirbdamas fiziškai ir emociškai sunkius darbus, menininkas  rašė eilėraščius, rūpinosi  knygų leidyba, daug dirbo lietuvių kultūros labui. Poeto vaikai iš jo išmoko  saugoti  tai, kas brangu, puoselėti kiekvienam lietuviui svarbias vertybes, neužmiršti savo šaknų.

Pamoką apibendrinome refleksija:  „<...> mes, Lietuvos piliečiai, turime gerbti ir vertinti savo unikalią kalbą“ (Eimantė), „Buitinio gyvenimo epizodais, kasdieniais dialogais pranešėja leido geriau suprasti K. Bradūno pasaulėžiūrą, jo kūrybos priedermę“ (Armandas), „Ypač įsimintinos nuotraukos buvo tos, kuriose užfiksuoti į Lietuvą grįžę ir plačiai besišypsantys Elenos tėvai“ (Jokūbas), „Mane sužavėjo tai, kad poetas, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, net nesvarstė apie likimą plačių galimybių šalyje ir sugrįžo į tėvynę“ (Domantas),  „Man labai įsiminė Elenos pasakyti žodžiai, jog tėveliai prieš mirtį buvo laimingi, žinodami, kad turės galimybę atgulti Lietuvos žemėj, po Lietuvos dangum“ (Paula), „Elenos pasakojimas sukėlė įvairių minčių man pačiai: ar aš noriu gyventi kitoje šalyje, ar pakankamai gerbiu savo kalbą, kultūrą, jei mokysiuosi svetur, ar grįšiu atgal į gimtinę?“ (Renata).

Agnė Babrauskaitė, II m kl. mokinė