Patyriminė ekspedicija „Ir aš galiu pažinti ir atrasti“

Birželio 10–13 dienomis I–III kl. mokinių grupė  su istorijos mokytojais Valda Kizevičiūte, Pauliumi Baranausku, biologijos mokytoja Danguole Vaičekauskiene ir geografijos mokytoja Sniegina Raubaite dalyvavo patyriminėje ekspedicijoje  „Ir aš galiu pažinti ir atrasti“ (ekspedicija organizuojama jau ketvirtus metus).

Pirmadienį atvykome į miestelį, esantį Kelmės rajone — Tytuvėnus. Įsikūrę pradinėje Tytuvėnų mokykloje, aptarę bendras taisykles, išsiruošėme  į Tytuvėnų Bernardinų vienuolyno ansamblį ir bažnyčią. Apie vienuolyno istoriją (įkūrimą, kilusį gaisrą, vienuolių buitį, maldos ypatumus) pasakojo piligriminio centro gidė Rūta Krencienė. Nustebino puiki vienuolyno akustika – tuo įsitikinome išgirdę istorijos mokytojos V. Kizevičiūtės giedojimą. Po ekskursijos po vienuolyną keliavome prie Bridvaišio ežero, po to aplankėme ant Kokmaniškės kalvos esantį apžvalgos bokštą, nuo kurio matosi ne tik Šiluvos bažnyčios bokštai, bet ir Šiaulių miesto daugiaaukščiai. Vakare susipažinome su šio miestelio gyventoju, buvusiu istorijos mokytoju Robertu Mosėjumi, kuris papasakojo Tytuvėnų miestelio istoriją, vedė ekskursiją pažintiniu taku aplink Gilio ežerą. Keliaudami matėme biomas, kabančias pelkes, ledynų sustumtas akmenų rūžas. 

Kitą rytą, apie 6 val., miestelio aikštėje vėl susitikome su gidu Robertu ir iškeliavome į Šiluvą. Ėjome ne įprastu keliu, o mišku, kadangi norėjome aplankyti Jono Žemaičio-Vytauto bunkerį, kuriuo buvo naudotasi 1946 m. (pradinio partizaninio judėjimo metu). Įveikę apie 13 kilometrų kelio mišku ir pievomis, pasiekėme Šiluvą, kurioje susitikome su klebonu Erastu Murausku. Klebonas papasakojo apie Šiluvą, Šventos Mergelės Marijos apsireiškimo stebuklą. Aplankėme ne tik bažnyčią ir koplyčią, bet ir ne taip seniai Anapilin išėjusio  garsaus lietuvių teatro režisieriaus, aktoriaus Eimunto Nekrošiaus kapą. 

Šiek tiek atvėsus orui, prasidėjo tiriamojo pobūdžio veiklos: dirbdami grupėmis, atlikome ekonominį tyrimą, kurio tikslas – išsiaiškinti, kokie veiksniai lemia pirkėjų įpročius, prekių asortimentą. Pasirodo, 1970–1983 m. Tytuvėnuose kunigavo Ričardas Mikutavičius, apie kurį stengėmės surinkti kuo daugiau prisiminimų. Miestelio gyventojai maloniai pasakojo apie savo pažintį su kunigu, apie jo kuklią asmenybę, bet didžius darbus. Dieną vainikavo naktinis žygis: ėjome laikydamiesi virvės, nesikalbėdami. Pasiekę Bridvaišio piliakalnio viršūnę, pasidalijome savo potyriais ir išgyvenimais. Paaiškėjo, kad eidami vieni mėgavosi naktiniais paukščių, varlių ar šunų skleidžiamais garsais, kiti –  kvapais, vaizdais, kai kurie jautėsi visai saugiai ir ramiai, tačiau buvo tokių, kurie svajojo apie miegą.

Trečiąją dieną apsilankėme Tytuvėnų regioninio parko lankytojų centre, kuriame parko darbuotojas papasakojo Tytuvėnų regioninio parko ir miestelio istoriją, ypatingus paukščius — gerves, miestelyje buvusį dvarą bei kitus įdomius faktus. Mokytojai patikrino, ką ir kiek išgirdome, supratome (pateikė istorijos, geografijos ir biologijos užduočių). Visus labai pralinksmino vienos iš komandų sušoktas gervių tuoktuvių šokis. Vakare laukė dar viena, jau tradicine tapusi užduotis — socialinė Tytuvėnų miestelio gyventojų apklausa. Šį kartą domėjomės miestelio gyventojų emigracijos situacija, šio krašto tradicijomis bei miestelio problemomis. Apibendrinę duomenis, priėjome prie išvados, kad miestelio gyventojai džiaugiasi savo kraštu, gražia jo gamta, dauguma jame gyvena nuo gimimo ir didžiuojasi turimais kukliais, tačiau nemažai susidomėjimo sulaukiančiais renginiais. Paskutinysis vakaro išbandymas — pirmą kartą ekspedicijoje dalyvavusių krikštynos (reikėjo atpažinti retus augalus, ieškoti paslėptų „gervės“ kiaušinių, sukurti eilėraštį apie Tytuvėnų kraštą). Krikštynų kulminacija — priesaika Gilio ežere!

Paskutinį rytą keliavome į Bridvaišio ežere esančią Didžiąją salą, kurioje grupėmis žaidėme žaidimą „Aktyvus protas“. Svarbiausia žaidimo taisyklė – kuo greičiau atsakyti į kuo daugiau klausimų. Visi pateikti klausimai buvo susiję su čia įgytomis žiniomis iš  geografijos, istorijos ir biologijos. Pakeliui namo sustojome Užpelkių miške prie akmenų rūžos pažintinio tako, esančio apie 13 km nuo Tytuvėnų – taip užbaigėme keturias dienas trukusią ekspediciją.

Nuostabi ekspedicija! Daug išmokome, sužinojome, patyrėme, tad dauguma tikrai kitais metais keliaus vėl!